Some content may be unavailable in English. Instead it is provided in Lithuanian.

Kailių verslas: tarp pelno ir etikos

2014-12-12

Kailių verslas Lietuvoje susijęs ne tik su aukštos pridėtinės vertės kūrimu ir sėkmingu eksportu, bet ir su viešomis diskusijomis, kiek šis verslas etiškas, kaip kailių fermose laikomasi gyvūnų gerovės standartų ir kiek reikalingas natūralus kailis šiuolaikinėje tekstilės pramonėje.

Gruodžio 12 d. renginyje „Tiesa ir mitai apie kailių verslą“ dalyvavo Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Česlovas Tallat-Kelpša, Europos žvėrelių augintojus ir kailių pramonę vienijančios asociacijos Fur Europe direktorė Martina Bianchini, Suomijos žvėrėlių augintojų asociacijos vadovė Marja Tiura, UAB „Stankūnų kailių ūkis“ vadovas Evaldas Salyga ir VšĮ „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė.

Į kailių ūkius sugrįžta emigrantai

Pasak Č.Tallat-Kelpšos, daugiau nei 50 proc. informacijos apie kailių verslą ir kailinių žvėrelių auginimą visuomenė gauna iš gyvūnų teisių gynėjų organizacijų, 3,6 proc. iš valdžios institucijų ir 10 proc. iš verslininkų, todėl visuomenėje gyvuoja nemažai emocinių stereotipų, bet trūksta realių faktų ir statistikos viešumo.

Lietuvoje kailinių žvėrelių augintojų apyvarta siekia apie 0,5 mlrd litų kasmet. Tai – bene vienintelė auganti žemės ūkio šaka, bet to, vidutinis atlyginimas joje gerokai viršija šalies vidurkį. Lietuviai užima apie 2,5 pasaulio arba 5 proc. Europos kailių rinkos, tokio rodiklio nesiekia nė viena mūsų šalies žemės ūkio šaka. Kadangi atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį, pastebima tendencija, kad kasmet dirbti kailių ūkiuose arba kurti nuosavas fermas grįžta emigrantų šeimos, patirties įgijusios Danijos ar Norvegijos ūkiuose.

1990 m. Lietuvoje veikė 11 kailių fermų, šiuo metu jų skaičius siekia apie 170, o Lietuvoje kasmet užauginamų audinių skaičius per penkiolika metų išaugo dešimteriopai (nuo 200 tūkst. Iki beveik 2 mln). Palyginimui, Suomijoje dirba apie 900 kailinių žvėrelių fermų.

Kailių verslo sunkumai

Svarbi problema šiame versle yra specialistų trūkumas, nes nė viena šalies aukštoji, aukštesnioji ar žemės ūkio mokykla jų neruošia.  Didžiausia rizika – neprognozuojamas kailių kainos svyravimas aukcionuose, kuris labiausiai susijęs su paklausa Kinijoje ir Rusijoje. Pavyzdžiui, 2012 m. rekordiškai augusi kailių kaina šiemet smuko daugiau nei dvigubai.

Č.Tallat – Kelpša įvardijo ir vieną gajų mitą – net 35 proc. žmonių tiki, kad kailis žvėreliams fermoje lupamas dar gyviems. “Jei tai būtų tiesa, aš pats apsipilčiau pomidorų padažu priešais Vyriausybę”,- tikino jis. Pasak Suomijos žvėrelių augintojų asociacijos vadovės M.Tiuros, šis mitas paplito pasaulyje po to, kai kinų fermeris, papirktas žurnalisto, nulupo gyvam žvėreliui kailį priešais filmavimo kameras, o įrašas buvo transliuotas daugybėje televizijų visame pasaulyje. Po šio įvykio ir ūkininkas, ir žurnalistas buvo nuteisti įkalinimo bausme.

Pasaulyje auga natūralaus kailio paklausa

Asociacijos Fur Europe direktorė Martina Bianchini kalbėjo apie tai, kurlink juda pasaulio kailių verslas. „Šiandien kailis yra madingesnis nei kada nors anksčiau“,- teigia ji ir pateikia skaičius. Milano mados savaitės metu kailis naudotas net 86 proc. kolekcijų, Paryžiaus – 80 proc., Niujorko – 64 proc. Kaip ekologiška medžiaga ji populiarėja namų tekstilės gamyboje (pvz., IKEA interejero aksesuarai).

Šiuo metu Europoje pagaminama maždaug 58 proc. viso pasaulio kailių, tačiau didžioji jo dalis skirta eksportui. Žvėrelių auginimas itin išplėtotas Danijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Daugiausia auginama audinių, lapių, usūrinių šunų ir šinšilų.  Pagrindinės rinkos yra Kinijos ir Rusijos, tačiau paklausa ženkliai išaugo JAV, ypač po pernykščios šaltos žiemos, kasmet vis daugiau kailio nuperka Turkija, Brazilija, Kasachstanas.

Kadangi šiame versle ypač svarbūs yra etikos ir gyvūnų gerovės klausimai, M.Bianchini pristatė dvi naujas tarptautines programas – WelFur (skirta gyvūnų gerovės užtikrinimui) ir Open Farm (liet. atvira ferma). Pirmoji bus pradėta įgyvendinti jau kitąmet. Tai – gyvūnų gerovės sertifikavimo programa, skirta Europos audinių ir kailių ūkiams, kuomet pagal vieningus standartus ūkius tikrina ir sertifikuoja nepriklausomi ekspertai. Antroji – tai kailių fermos atvirumas visuomenei, kuomet žmonės gali patys atvykti ir įsitikinti, kokiomis sąlygomis laikomi gyvūnai. Ji sėkmingai taikoma visoje Europoje, nuo kitų metų – ir Lietuvoje. Įdomu tai, kad iki apsilankymo fermose kailinių žvėrelių auginimo verslui pritaria tik apie 35 proc. žmonių, o po apsilankymo – net 69 proc. M.Bianchini akcentavo, kad Europoje galioja patys aukščiausi gyvūnų gerovės standartai pasaulyje, o į pažeidimus žiūrima labai rimtai.

Ekonominis potencialas ir garantuota aplinkosauga

Suomijos žvėrelių augintojų asociacijos vadovė Marja Tiura teigia, kad Lietuvoje sąlygos auginti kailinius žvėrelius yra ypač tinkamos dėl klimato ir tamsaus paros laiko ilgumo. Suomijoje, pasak jos, Vyriausybė kartu su užsienio ekspertais atlikusi išsamias studijas parengė šalies ateities strategiją, kurioje įvardijo šimtą verslo rūšių, turinčių didžiausią ekonominį potencialą. Viena iš jų yra kailinių žvėrelių auginimas.

Kalbėdama apie aplinkosaugą, M.Tiura akcentavo, kad tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje žvėrelių šėrimui sunaudojamos maisto atliekos iš skerdyklų ir žuvies perdirbimo įmonių, kurias tektų utilizuoti. Gautas audinių mėšlas išbarstomas laukuose ir yra ypač vertinamas dėl jame esančio fosforo, kurio nėra kitų gyvūnų mėšle, tad išvengiama taršos gaminant ir naudojant chemines trąšas. Iš kailinių gyvūnų liekanų išgaunamos biodujos. Lietuviai šias liekanas biodujų gamybai veža į Lenkiją.

Lietuvis – tarp geriausių Europoje

Šiaulių raj. UAB „Stankūnų kailių ferma“ vadovas Evaldas Salyga juokavo, kad kailininką maitina kojos: „Kasdien narvus tenka pėsčiomis apeiti ir apžiūrėti mažiausiai po tris kartus“. Kailinių žvėrelių auginimo subtilybių jis išmoko dirbdamas Danijoje, kuri pirmauja Europoje pagal kailių gamybą. E.Sąlyga sako pažįstantis ne vieną iš emigracijos grįžusį lietuvį, kuris nusprendė ne dirbti dano ar norvego ūkyje, o auginti kailinius žvėrelius Lietuvoje ir parduoti kailius tuose pačiuose Helsinkio ar Kopenhagos aukcionuose už tą pačią kainą.  Jo vadovaujamas ūkis jau gavo apdovanojimą už netradicinio verslo plėtrą Lietuvos kaime ir įvertintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos diplomu už aukščiausių gyvūnų gerovės standartų taikymą.  „Stankūnų kailių fermos“ parduodami kailiai ne kartą aukcionuose patekę tarp 40 geriausių Europoje. Kaip teigia E.Salyga, to neįmanoma pasiekti nesudarius tinkamų sąlygų gyvūnams.

Austė Korbutė
+37068482829
auste@rinkodara.lt

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.