2013 m. rugsėjo 6 d. Buitinių vartotojų sąjunga viešai paskelbė du pranešimus „Kaune su „karštu vandeniu“ situacija tiesiog tragikomiška .....“ ir „Kas apgins Kauno šilumos vartotojus nuo šilumos tiekėjo ......“, kuriuose teigiama, kad AB „Kauno energija“ neva „neteisėtai apsiskelbė techniškai nesamo centralizuotai paruošto, lauko tinklais į daugiabučius namus pristatomo karšto vandens tiekėju“. Taip pat kalbama, kad „karšto vandens kainos įvedimas, nieko nei kiekybiškai, nei kokybiškai vartotojams neduodamas, padidina 1 kubinio karšto vandens kainą pora litų ...“

Atsakydama į šiuos teiginius AB „Kauno energija“ praneša, kad karšto vandens tiekėjo funkcijas ji pradėjo vykdyti įpareigota teisės aktų. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. pasikeitusio LR Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 dalis skelbia, kad „Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. <...> Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.“

Taigi, nei savavališkai, nei neteisėtai AB „Kauno energija“ „apsiskelbti“ karšto vandens tiekėju negali. Jei vartotojai išreiškė savo valią ir pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu „su karšto vandens tiekėju“, AB „Kauno energija“ privalėjo juo tapti.

Kitas dalykas, kad šilumos tiekėjas teisės aktais yra įpareigotas vykdyti ne visiškai jam būdingą funkciją, nes fiziškai į pastatus tiekia ne karštą vandenį, o šilumą, kuri jau pastato šilumos punkto įrenginiuose pašildo geriamąjį vandenį (kurį tiekia geriamojo vandens tiekėjas) iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

Viename iš Buitinių vartotojų sąjungos pranešimų keistai skamba raginimas ginti Kauno šilumos vartotojus nuo šilumos tiekėjo. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl reikia ginti? Ar dėl to, kad tiekėjas įvykdė vartotojų prašymus tapti jiems karšto vandens tiekėju, kaip tai numato LR Šilumos ūkio įstatymas? Ar dėl to, kad prisiima iš šios veiklos patiriamus nuostolius, kaip pranešime rašo pats Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas A. Miškinis?

Atsakant į teiginius dėl 2 litais už m3 brangesnio vandens, būtina pabrėžti, kad karšto vandens kaina nustatoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką, kurios 38 str. sako, kad „Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.“ Ši nuostata nustatant karšto vandens kainą įvertinama.

Beje, AB „Kauno energija“ duomenimis, pastaruoju metu stebimas procesas, kai daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios buvo pasirinkusios apsirūpinti karštu vandeniu „su karšto vandens tiekėju“, jau nori pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Kai kurios iš jų faktiškai norėtų pačios tapti karšto vandens tiekėjomis ir šilumą bei geriamąjį vandenį pirkti namo įvade. Tokį būdą teisės aktai numato, o praktiškai jį įgyvendinti nebūtų sunku. Be to, pirkdami geriamąjį vandenį įvade, namo gyventojai galėtų jį pirkti didmenine kaina. Gyventojai galėtų patys paskirstyti savo suvartotos šilumos ir geriamojo vandens kiekius ir jiems būtų visiškai aišku, kiek ir už ką moka.

Bendrovė nuosekliai vykdo teisės aktus ir visomis išgalėmis stengiasi, kad vartotojų interesai nebūtų pažeisti. Tai, kad atskirais, ypač netipiniais atvejais įvyksta nesusipratimų, bendrovė pripažįsta. Tačiau kiekvienas nesusipratimas yra išsprendžiamas ir nė vienas vartotojas nepatiria jokios žalos.