UAB "Švyturys–Utenos alus" Jungtinės profesinės sąjungos vardu Vilhelmo Čekuolio ir Raimondo Tamošausko pasirašytas atviras laiškas LR teisingumo ir socialinės apsaugos ministrams, kuriuo siekiama atsakyti į kai kuriuos "Verslo žiniose" publikuoto UAB "Švyturys–Utenos alus" generalinio direktoriaus atvirame laiške pateiktus faktus.

Atviras laiškas

LR teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui

LR socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui

Esame dėkingi, kad atviras UAB "Švyturys–Utenos alus" įmonės generalinio direktoriaus laiškas mūsų polemiką perkėlė į viešą erdvę. "Verslo Žiniose" publikuotame laiške pateikta keletas faktų į kuriuos mes irgi privalome viešai atsakyti.

Kolektyvinę sutartį pasirašo dvi šalys ir ją privalu vykdyti. Kaip žinia, vienintelis profesinių sąjungų svertas priversti darbdavį laikytis duotų pažadų yra streikas. Jei šalys nesutaria ar sutartis yra vykdoma ar ne, tai jau yra konfliktas.

Nors įmonės atstovai nuolat kalba apie socialinį dialogą, bet apie jį turi gana savitą supratimą. Praėjus tik 5 mėnesiams nuo kolektyvinės sutarties pasirašymo, nenorėdama vykdyti įsipareigojimo kelti atlyginimus, administracija vienašališkai, nedalyvaujant vienai sutarties šalių – profesinėms sąjungoms, surengė darbuotojų konferenciją. Joje administracijos nuožiūra surinkti skyriams ir padaliniams vadovaujantys asmenys nusprendė sustabdyti kolektyvinės sutarties punkto, įpareigojančio kelti atlyginimus, galiojimą. Dar keisčiau atrodo tai, jog tokią praktiką patvirtino Klaipėdos administracinis teismas. Kyla klausimas, ar po šio sprendimo Darbo kodekso skyrius apie socialinį dialogą Lietuvoje dar turi prasmę?

Primename, kad ginčas dėl atlyginimų didinimo ir taikinimo procedūros tęsėsi keturis mėnesius. Tuo tarpu Tarptautinės darbo organizacijos asociacijų laisvės komitetas, nagrinėjantis skundus dėl asociacijų laisvės pažeidimų atskirose valstybėse, yra pasisakęs, kad kolektyvinio ginčo šalių taikinimas neturi užtrukti per ilgai, kad streikas nepasidarytų nebeįmanomas ar neefektyvus. Šiuo atveju administracija akivaizdžiai, net neslėpdama savo tikrųjų ketinimų, siekia, kad streikas vyktų rudenį, pasibaigus alaus gamybos sezonui. Tai reiškia, kad ilgos derybos ir taikinimo procedūros dėl darbo užmokesčio didinimo yra tikslas ir siekis, kad streikas taptų neefektyviu ir galbūt visai neįvyktų.

Manome, kad tokia praktika yra netoleruotina, todėl kreipėmės į visas instancijas informuodami apie nenormalią padėtį mūsų šalyje. Kaip įmanoma darbuotojams susitarti dėl atlyginimų, jei streikai praktiškai uždrausti?

Keista skaityti, jog įmonės direktorius, dalyvavęs derybose dėl atlyginimų padidinimo, nežino profesinės sąjungos motyvų dėl atlyginimų kėlimo. Atlyginimai peržiūros metu keliami tik už tuos metus. Ir niekada nereikalavome juos kelti už kelis metus, o juo labiau už 50 metų. Peržiūros metu, atlyginimų pakėlimo dydis turi būti ne mažesnis nei nustatyta kolektyvinėje sutartyje (derantis dėl kolektyvinės sutarties 2008m. liepos 31d. protokole užfiksuotas toks darbdavio pareiškimas: "Darbdavys sutinka į kolektyvinę sutartį (KS) įrašyti, kad atlygio peržiūrėjimo metu atlyginimus kelti ne mažiau vidutinės metinės infliacijos".

Atsižvelgdamos į tai, jog nuo 2008m. atlyginimai nebuvo keliami, profesinės sąjungos pasiūlė juos kelti 12.4 proc., t.y. tiek, kiek sudaro infliacija per tuos metus (akivaizdu, kad faktiškai tai reiškia ne atlyginimų pakėlimą, o prarastų pajamų kompensaciją). Kažkodėl atvirame laiške nutylima, kad derybų proceso metu reikalavimas buvo sumažintas iki 7 procentų.

Vienas pagrindinių darbdavio motyvų nevykdyti įsipareigojimų kelti atlyginimus, yra tai, kad dauguma Lietuvos įmonių pastaraisiais metais atlyginimų nekėlė ar net mažino ir kad įmonės darbuotojų atlyginimai 55 proc. didesni už vidurkį. Tik kažkodėl vėl visuomenei nutylimas faktas, jog įmonės pelningumas tris kartus viršija vidutinį Lietuvos įmonių pelningumą.

Iš turimos 2008–2010 m. finansinės informacijos matyti, kad 2008–2010 m. 1-7 lygio darbuotojų (dėl kurių ir vyksta ginčas) vidutinis atlyginimas sumažėjo 20 litų. Vidutinis įmonės atlyginimas per tą laiką didėjo 450Lt, o administracijos vidutinis atlyginimas didėjo net 1300 litų. Per tą laiką įmonės akcininkai išsimokėjo: 2009 aisiais – 30.68 mln. litų, 2010 aisiais – 63 mln. litų, o 2011 aisiais – 100 mln. litų. Bendra suma siekia beveik 200 mln. litų. Įmonės direktorius negali nežinoti šių viešai skelbtų faktų. Taip pat nutylimas faktas, jog didžiausi dividendai išmokėti būtent tada, kai 5 proc. sumažintas jų apmokestinimas. Taip įmonė dar sutaupė ne mažiau kaip 3 mln. litų. Palyginimui galime pasakyti, kad reikalaujamas atlyginimų pakėlimas, akcininkams būtų kainavęs apie 1 proc. nuo kasmet išmokamų dividendų, t.y ne daugiau kaip 1 mln. litų ir padengtų taip grėsmingai atvirame laiške minimus 1 mln. litų nuostolius dėl streiko. Manome, kad manipuliacija informacija ir dalinis tiesos sakymas nedaro garbės įmonės deklaruojančios socialinę atsakomybę vadovui.

Visada buvome tos nuomones, jog tik derybomis galima pasiekti visiems priimtiną sprendimą. Nauda darbuotojams, įvardinta laiške, kuria didžiuojasi generalinis direktorius, pasiekta ilgomis ir sunkiomis derybomis, tai nebuvo administracijos dovana darbuotojams.

Visada pasisakėme už sąžiningas derybas siekiant abiem pusėms priimtinų rezultatų.

Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės vardu
Vilhelmas Čekuolis
Raimondas Tamošauskas