Pieno gamybos klausimai subūrė bendrai diskusijai

2011-06-16

Šią savatę Pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje lankęsis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius kalbėjo apie būtinybę veislininkystės įmonę išlaikyti valstybės rankose, kartu su Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos atstovais diskutavo ir kitais opiais pieno gamybos klausimais. Posėdyje pristatyta nauja programa dėl privalomos kasmetinės visos melžimo sistemos darbo patikros, dalintasi įžvalgomis apie pasaulinę pieno rinkos ateitį.

 Veislininkystė – opi problema

Viena opiausių veislininkystės sistemos Lietuvoje problemų yra tai, kad ekonominės bei finansinės sąlygos neskatina gyvulių augintojų būti aktyviais rinkos dalyviais. Didžioji galvijų populiacijos dalis yra laikoma mažuose ūkiuose – 36,6 proc. karvių laiko 1-6 galvijų augintojai. Esant žemoms pieno ir mėsos supirkimo kainoms, gyvulių laikytojai neišgali patys mokėti už produktyvumo kontrolę, todėl jų suinteresuotumas investuoti lėšas bandos kokybei gerinti nėra didelis. Augant galvijų produktyvumo genetiniam potencialui, didėja jų reiklumas šėrimo, laikymo ir veisimo sąlygoms.

Pasak Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM  viršininko pavaduotojo Arūno Šileikos, siekiant nustatyti gyvulių genetinę kokybę arba produktyvumą, valstybė dengia iki 70 proc. atliktų tyrimų išlaidų. „Tai sudaro sąlygas karvių savininkams sužinoti pieno kokybę, tinkamai atlikti atranką ir parinkti reikiamus pašarus mažesnėmis sąnaudomis. Tuo pačiu patikrinti bulius reproduktorius pagal nuosavą produktyvumą. Vidutiniškai per metus sunaudojama apie 0,5 mln. bulių reproduktorių spermos dozių. Ūkininkams tai kainuoja apie 3 mln. Lt. Atsisakius bulių reproduktorių tikrinimo ir Lietuvoje nustojus kaupti veislinių bulių reproduktorių spermos dozes, ūkininkams už bulių reproduktorių spermos dozes tektų sumokėti apie 20 mln. Lt,“ – teigė A.Šileika.

Lietuvoje išaugintų bulių reproduktorių spermos dozė vidutiniškai kainuoja 5-8 Lt, Latvijoje – 15 Lt, Estijoje – 25 Lt, o Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje – 35-200 Lt.

Nors galvijų laikytojai neintensyviai dalyvauja pripažintų veislininkystės institucijų (asociacijų) selekcinėse veislininkystės programose, asociacijos apjungia tik 55 proc. laikomų kontroliuojamų bandų gyvulių, o patys gyvulių augintojai nerodo didelės iniciatyvos dalyvauti asociacijų veikloje, žemės ūkio ministro įsitikinimu, veislininkystės centrai turi likti suinteresuotų asmenų – ūkininkų suburtos asociacijos žinioje.  „Privalome turėti savo veislininkystę, nes atidavus įmonę į verslo rankas, nepajusime kaip užsienio kapitalu valdomos įmonės sužlugdys mūsų nedidelius veislininkystės centrus. Ir mokėsime tuomet kaip danai ar vokiečiai už sėklą apie 200 Lt ar net daugiau, – įsitikinęs ministras. – Šiuo metu nei viena pieninių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija  nėra stipri. Jos nepajėgios įsigyti kontrolinio AB „Mari­jampolės regiono veislininkystė“ akcijų paketo. Manau, bent kol kas įmonė turi likti valstybinė“.

Žemės ūkio ministerija ketina į bendrovės valdybos posėdžius įtraukti ir asociacijos atstovus.

Siūlomą programą būtina tobulinti

Posėdyje kalbėta ir apie privalomą kasmetinės visos melžimo sistemos darbo patikrą. Siekiant apsaugoti karves nuo neigiamo poveikio tešmeniui, kai kuriose ES šalyse numatyta privaloma kasmetinė visos melžimo sistemos darbo patikra. Tokią programą siūlo pradėti vykdyti ir Žemės ūkio ministerija. Kasmetinės patikros leistų išvengti arba maksimaliai sumažinti neigiamą melžimo įrangos įtaką karvių sergamumui ir sutaupyti dalį lėšų, išvengiant melžimo įrangos remonto ar karvių gydymo.

Pasak Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktoriaus Rimanto Krasuckio, lėšų poreikis yra gana nemažas. Įrangai nupirkti ir pradėti vykdyti tokias patikras šiemet Kaimo rėmimo programoje numatyta 350 tūkst. Lt, o kitais metais - 180 tūkst. Lt.  „Įmonė, laimėjusi konkursą, atliktų pirminę apžvalgą, periodine patikrą ir  kontrolinį bei pakartotinį kontrolinį patikrinimus. Patikras atliktų ne įrangos tiekėjai“, - apie siūlomą programą kalbėjo R. Krasuckis.

Pieno gamintojų nuomone, jie yra patys suinteresuoti sveika banda, todėl kilus mažiausiam įtarimui dėl bėdos, karvių laikytojas pats nedelsiant ieško problemos sprendimo būdų. Dalis ūkininkų teigia, kad šiuo metu, kai yra taip išvystytas konsultavimas įvairiais žemdirbiui aktualiais klausimais lygis, jie gali patys priimti sprendimą, kada ir kokiai įmonei pavesti savo ūkyje naudojamos melžimo įrangos patikrą. Yra ir tokių karvių laikytojų, kurių ūkiuose nuolat kyla panašių bėdų ir jie nesugeba su jomis tvarkytis. Pastariesiems siūloma paslauga būtų patraukli.

Ūkininkai baiminasi, kad tokia „priverstinė“ kontrolė gali greitai peraugti į represinį „baubą“. Jų siūlymu, iš esmės programai reikėtų pritarti, tačiau šią paslaugą teikti tik norintiesiems ir kai kurias programos nuostatas keisti. Pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis prižadėjo, per porą savaičių ministerijai pateikti aiškius siūlymus programos nuostatoms tobulinti.

Pieno gamybos prognozės

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, ES šių metų pradžioje pagrindinių eksporto pieno produktų kainos didėjo. Kovo – gegužės mėnesiais sviesto ir sūrių kainos stabilizavosi, o lieso pieno miltelių kainos nuo vasario mėnesio mažėjo, bet balandžio mėnesį vėl šiek tiek ėmė augti. Aukščiausios žaliavinio pieno supirkimo kainos šių metų kovo mėnesį buvo Kipre (52 EUR/100 kg), Maltoje (45) ir Graikijoje (41), o žemiausios Rumunijoje - (28,6), Slovėnijoje (29,2) ir J. Karalystėje (29,8).

Kaip teigia Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus  jaunesnioji mokslo darbuotoja Ovidija Eičaitė, šiemet pieno supirkimo kainos Lietuvoje priartėjo prie 2008 metų sausio mėnesio aukščiausio lygio, tuo tarpu mažmeninės kai kurių pieno produktų kainos rinkoje jau seniai perkopė šią ribą.  „Šių metų pradžioje grietinės kainos buvo 14 proc. didesnės nei 2008 metų pradžioje, pieno - 10 proc., sviesto - 5 proc., sūrių – 3 proc. Tik varškės produktų – varškės ir varškės sūrių - kainos buvo mažesnės (liesos varškės – 8 proc., varškės sūrio – 12 proc.)“,  - vardijo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atstovė.

Per 2010 metus  Lietuvos pieno produktų eksportas išaugo 26 proc. Nuo 2005 metų jis buvo didžiausias. Per šių metų I ketvirtį, palyginti su praėjusių metų I ketvirčiu, eksportas padidėjo 48 proc. 2010 metais Lietuvos pieno perdirbimo įmonės 62 proc. eksporto produkcijos pardavė ES šalims, 32 proc. Rusijai. Šių metų I ketvirtyje eksportas į ES šalis sudarė 60 proc., į Rusiją – 35 proc. ES šalys, į kurias daugiausiai išvežta pieno produktų – Lenkija, Italija, Vokietija ir Latvija.

Pieno gamyba 2011 metų pradžioje Rusijoje mažėjo. Nors prognozuojama, kad karvių skaičius šiais metais Rusijoje mažės, tačiau ilgesniuoju laikotarpiu karvių skaičius turėtų didėti. Rusijos Vyriausybė pristatė naujas politikos priemones. Viena iš jų – subsidijuojami kreditai naujų pieno ūkių įsteigimui, siekiant padidinti pieno gamybą. Nepaisant Rusijos Vyriausybės planų plėtoti pieno sektorių, prognozuojama, kad pieno produktų importo apimtys į Rusiją išliks nepakitusios artimiausius 5 metus.

Prognozuojama, kad ilgesniuoju laikotarpiu pieno gamyba didės Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau mažės Rumunijoje ir Bulgarijoje. Pieno gamybos augimą ES varžys aukštos pašarinių grūdų kainos, o taip pat aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimas, kuris susijęs su didesnėmis išlaidomis pienininkystės ūkiuose.

Žemės ūkio ministerijos informacija, tel. (8 37) 397 072

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.