Gegužės 1-oji 2020: pats laikas kovai dėl 6 val. darbo dienos

2020-04-30

Tokios Gegužės pirmosios Žemėje dar nebuvo: be tradicinių demonstracijų, protestų ir streikų. Nuo pat tada, kai apie 1890-uosius Amerikoje gimusi po pasaulį pasklido idėja vieną dieną metuose visiems darbuotojams išeiti į gatves reikalaujant geresnių darbo sąlygų. Nuo tada Gegužės pirmoji yra tarptautinė darbo žmonių kovos ir solidarumo diena, svarbiausia diena metuose visiems darbuotojams, jų organizuotam judėjimui. Tai – darbuotojų nepriklausomybės diena.
Pirmosiose Gegužės 1-osios demonstracijose kovota ir kraujas lietas (demonstracijos dažnai buvo žiauriai malšinamos) dėl 8 val. darbo dienos. Sunki buvo kova, tačiau laimėta, ir nei ekonomika, nei visuomenės gyvenimas dėl to negriuvo, nepaisant didžiulio stambaus kapitalo pasipriešinimo.
Tad ar ne laikas pradėti reikalauti 6 valandų darbo dienos?
Ne tik įmanoma, bet ir labai sveika
Ši pasaulį paralyžiavusi pandemija be darbo paliks ir jau palieka milijonus darbuotojų, tačiau prieštaraujant bet kokiai logikai verslas siekia dar labiau išnaudoti tuos, kurie tebedirba. Šiurpą kelia krizės akivaizdoje teikiami pasiūlymai leisti darbuotojams dirbti dar daugiau viršvalandžių ir už juos net nemokėti. Apskritai norima su darbuotojais elgtis kaip su įrankiais, kuriuos iš sandėliuko pasiimi tik tada, kai prireikia.
Išlaikant tą patį atlyginimą, bet sutrumpinant darbo laiko normą, laimėtojų būtų daug daugiau, nei mums bando pasakyti vien tik pelno besivaikantis stambus kapitalas ir jiems dirbantys institutai. Visų pirma, būtų sprendžiama nedarbo problema, antra – augtų produktyvumas (įrodyta tiek prieš šimtą metų, tiek šiais laikais), trečia – žmonės turėtų pinigų pirkti prekėms ir paslaugoms.
Juk 1926 m. pirmasis 8 val. darbo dienos trukmę didelėje kompanijoje įvedęs Henris Fordas tai padarė ne dėl atjautus po 100 valandų per savaitę dirbantiems darbuotojams, o norėdamas pakelti pardavimus.
Kartu – mes galinga jėga
Dabartinė krizė aiškiai parodė esamos socialinės ir ekonominės sistemos – kapitalizmo – netvarumą. Vėl bus išleistos didžiulės valstybės lėšos, kad būtų išvengta ekonomikos griūties. Darbuotojai nukentės dvigubai – ne tik dėl pajamų praradimo dabar, bet ir dėl ateityje gresiančio „diržų veržimosi“. Valstybė juk turės atiduoti skolas, ir spėkit, ar jas „atidirbinės“ dabar uoliai gelbėjamas verslas, ar vėl visi mes – dar nespėję atsitiesti po finansinės 2008-2009 m. krizės?
Pasaulio profesinės sąjungos Tarptautinę darbo dieną siunčia žinią, jog ši krizė yra proga aiškiai pasakyti, kad nenorime grįžti į nesveiką išnaudojimu ir didžiule nelygybe grįstą santvarką. Atėjo laikas naujai socialinio ir ekonominio vystymosi paradigmai, kur visko centre ne pelnas ir jo siekimas, o žmogus. Tai turi būti socialiai teisingesnė santvarka kartu atsižvelgiant ir į mūsų planetos gerovę.
Darbuotojai galėtų pakilti ir pareikalauti viso to, ko jie negavo ir ką iš jų atėmė prieš daugelį metų ir dešimtmečių: orumą ir gyvenimo kokybę. Taip, į gatves kol kas išeiti negalime, tačiau solidarizuotis ir veikti kartu kryptingai – kovoti dėl padoresnio gyvenimo galime bet kokiomis sąlygomis. Reikia tik išdrįsti.
Po vieną esame pažeidžiami, tačiau kartu – mes galinga jėga.
 
Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.