Verslininkų ap(si)dovanijimų farsas

2014-06-16

Pastaruoju metu Lietuvoje organizuojama nemažai  verslininkų apdovanojimų iniciatyvų. Praėjusį trečiadienį „Verslo žinių“ ir „Nordea“ organizuoti „Lietuvos verslo lyderių“  apdovanojimai į Vilniaus Rotušę sutraukė ne tik verslininkus ir įmonių atstovus, bet ir politikus bei žurnalistus. Paraleliai, vyksta Lietuvos verslo konfederacijos organizuojamas konkursas „Aš myliu savo įmonę“, kur darbuotojai kviečiami įvairiais būdais reikšti savo meilę ir lojalumą savo įmonėms arba administracijos vykdomai politikai.

Įdomu tai, kad šias abi iniciatyvas pažymėti verslo pasiekimus organizuoja ne kas kitas, o patys verslininkai. Tad kyla klausimas, kas yra įvardinama kaip tas aukštas standartas, kurio geriausiai siekiančios įmonės yra apdovanojamos kaip sektinas pavyzdys? Ar tai – puikios darbo sąlygos ir minimali darbuotojų kaita? O gal didesnis pelnas ar geresnis sugebėjimas užsimti savireklama?

 „Aš myliu savo įmonę“ konkursas savo tikslą yra įvardinęs savo pavadinime. Iš tiesų, juk konkurse, kuriame dalyvauja darbuotojai, jų nuomonė čia ir turėtų būti svarbiausia. Tačiau kas užsiims vertinimu, ar tikrai savo meilę įnirtingai reiškiantys darbuotojai tai daro nuoširdžių ketinimų vedini? Galbūt rašant eilėraštį apie savo begalinę meilę firmai, už jų nugarų stovi nesąžiningas ir visai nedraugiškas  vadovas, šiame konkurse įžvelgęs puikią galimybę pasiviešinti?

Viena vertus, tokie apdovanojimai būtų solidesni, jei juos organizuotų ne verslininkai, bet verslo pasaulį iš didesnės perspektyvos stebintys žmonės. Nors teoriškai tokia funkcija tenka politikams, tačiau jie nelabai turi patikimumo reputacijos, kad galėtų autoritetingai ir, svarbiausia, objektyviai nustatyti verslui siektinų standartų pavyzdžius. Galbūt įmonių vertininimą  galėtų atlikti mokslininkai, žurnalistai ar profesinių sąjungų atstovai? Kita vertus, jei jau kalbama apie verslininkų apdovanojimus arba „šviesiausias“ įmones, turėtume įvardinti ir notoleruotiną verslą bei verslininkus, smukdančius gerą verslo įvaizdį. Tad galbūt verta papildyti verslo apdovanojimų sąrašą dar vienu:  šį kartą paskelbti ir neklaužadų verslininkų „apdovanojimus“?

Vieną tokį sąrašą metų pradžioje sudarė ir pasklebė BBC apžvalgininkas Sydney Finkelsteinas. Įvardindamas prasčiausius 2013 metų verslininkus, jis akcentavo ir tokias problemas kaip bendrovių vidaus kultūra. Pavyzdžiui, reitinguodamas „Microsoft“ vykdomąjį direktorių Styvą Ballmerį 5-u prasčiausiu vadovu, Finkesteinas atkreipė dėmesį ir į kompanijos hierarchinę struktūrą, kurioje aukštas pareigas užimantieji dalijasi premijas, o žemesnės grandies darbuotojai atleidinėjami. O antrąją vietą „laimėjęs“ Ron Johnsonas buvo kritikuojamas dėl bendravimo su darbuotojais video kreipimusi, kas labiau panašėjo į egocentrišką savireklamą, nei kolektyvo motyvavimą.

Panašią iniciatyvą mėginta įvesti ir Leituvoje. 2009 metais profsąjungos su kitomis organizacijomis skelbė „Juodasis darbdavių sąrašas“, kuriame pirmoji vieta, kaip darbdaviui, atiteko Lietuvos Respublikos vyriausybei. Nors ši iniciatyva ir neprigijo, tačiau dabartiniame verslo savireklamos kontekste būtų verta prisiminti, kad Lietuvoje vis dar yra nemažai įmonių, kuriose šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojų teisės, nesilaikant darbo santykius reguliuojančių įstatymų, bei pažeidinėjant darbo saugos normas, nesprendžiant kolektyvinių darbo ginčų bei trukdant profesinių sąjungų veiklai.

Pasakius A, būtina pasakyti ir B. Iniciatyva, pažyminti ne tik geriausius, bet ir nepatraukliausius, leistų patiems darbuotojams susidaryti objektyvų vaizdą apie įmones, kuriose įsidarbinus neverta tikėtis laiku mokamų atlygimų ar mandagaus bendravimo iš darbdavio pusės. Iš kitos  - skatintų darbdavius pasitempti ir nepakliūti į „juodųjų sąrašų“ sudarinėtojų akiratį,  ypač jei be žalos reputacijai, jiems dar grėstų ir kur kas akylesnis institucijų dėmesys. O svarbiausia, tai aiškiai pademonstruotų, kad visuomenė netoleruoja darbdavių savivalės ir nesiskaitymo su darbuotojais.

Taigi, ar nelieka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  tikslai „formuoti  darbo ir socialinio draudimo politiką, organizuoti, koordinuoti, ir kontroliuoti jos įgyvendinimą“ vien popieriuje? Ministrams ir ministerijos klerkams smagu sudalyvaut verslininkų ap(si)dovanojimuose  demonstruojant „meilę įmonėms“.  Socialinio dialogo kūrimo bei socialinės atsakomybės įgyvendinimas Lietuvoje dar teks palaukti...

Kęstutis Juknis
Pirmininkas
Lietuvos profesinė sąjunga "Sandrauga"
(8-37) 20 65 97
sandrauga_centras@hotmail.com

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.