Pelkės, kitaip – šlapynės, šlapžemės, raistai, palios, yra biologinės įvairovės lopšiai. Neprieinamos žmogui, išlaikiusios savo unikalią augaliją ir gyvūniją, jos lieka prieglobsčiu retoms ar nykstančioms rūšims.

Pelkė – saugoma gamtos buveinė

1993 m. Lietuvai prisijungus prie Konvencijos dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugos, kitaip vadinamos Ramsaro konvencija, šios konvencijos saugomomis paskelbtos 5 šalies pelkės. Pasaulyje dabar iš viso saugoma apie 2 tūkst. šlapynių.

Pastaraisiais metais Ramsaro konvencijos Lietuvoje saugomų pelkių skaičius padidėjo iki 7. Šlapžemių plotai per paskutiniuosius dešimtmečius gerokai sumažėjo. Mokslininkai mano, kad kadaise šlapynės Lietuvoje užėmė apie trečdalį Lietuvos teritorijos (kai kurie autoriai nurodo net 47 proc.). Šiuo metu pelkės ir durpynai užima apie 10 proc. Lietuvos teritorijos, iš kurių natūralios, nepažeistos pelkės sudaro tik apie 3 proc.

Šiuo metu įvairia forma saugomos šios didžiausios Lietuvos pelkės (arba likusios jų natūralios dalys): Žuvinto, Čepkelių, Didysis Tyrulis, Baltosios Vokės, Praviršulio Tyrulis, Amalvos, Rupkalvių, Aukštumala, Kamanų, Viešvilės. Šios pelkės saugomos kaip gamtiniai rezervatai, draustiniai ar valstybinių parkų dalys.

Šlapžemei reikia žmogaus

Apie pelkių priežiūrą, apsaugą ir vertę daug kalbėta minint Pasaulinę pelkių dieną, kuri švenčiama vasario 2 dieną.

Viena vertus, pelkė – natūrali buveinė su unikalia biosfera, kurią būtina saugoti, kita vertus – jai reikalinga žmogaus priežiūra ir pastangos ją išsaugoti. Pasak Lietuvos gamtos fondo projektų vadovo Nerijaus Zableckio, pelkių apsaugai būtinas aplinkosaugininkų ir šalimais ūkininkaujančių žmonių bendradarbiavimas. Štai, pavyzdžiui, gyvulių ganymas žemapelkėje yra naudingas – gyvuliai mažina organinės medžiagos koncentraciją, natūraliai „nušienauja“ augmeniją, lėtina pelkės „senėjimą“.

Ūkininkų ir aplinkosaugininkų sąveika būtina saugant šlapynių biologinę įvairovę. Pasak Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje direktoriaus Žymanto Morkvėno, pastaraisiais metais toks bendradarbiavimas vyksta saugant meldinės nendrinukės populiaciją. Siekiant atkurti apleistas šio visame pasaulyje nykstančio paukščio buveines, ūkininkų prašoma pavėlinti šienavimą vietose, kuriose peri meldinės nendrinukės. Tačiau reguliariai nušienauti pievas ir išgabenti nušienautą biomasę yra būtina.

Daugelis ūkininkų noriai prisideda prie šios vos 4 pasaulio valstybėse perinčios paukščių rūšies išsaugojimo, o žemės savininkai, kurie patys neūkininkauja, leidžia aplinkosauginėms nevyriausybinėms organizacijoms teritorijos priežiūros darbus atlikti už juos.

Ar tikrai verta sausinti?

Nusausinus pelkes, t.y. jas pavertus durpynais, galima panaudoti durpių naudingas savybes žemės ūkyje ar energetikoje. Tik ar tikrai gaunama nauda atsveria padaromą žalą?

Žemės ūkis naudoja apie 50 proc. nusausintų durpynų, miškų ūkis – apie 30 proc., durpių gavybai naudojama apie 8 proc., likusi dalis – sausinimo paveiktos teritorijos, kurių nebuvo siekiama nusausinti, bet kurios išsausėjo dėl aplinkinių teritorijų sausinimo.

Nusausinus durpyną žemės derlingumas trumpam padidėja nuo 22 iki 42 balų. Pasak VšĮ „Gamtos paveldo fondo“ projektų vadovo Argaudo Stoškaus, didžiausia sausinimo problema – derlingumas nėra ilgalaikis dėl durpių erozijos ir spartaus durpių skaidymosi dėl atmosferos oro poveikio, kurio metu išsiplauna maisto medžiagos. Tokių durpių našumo palaikymas brangiai kainuoja – būtina nuolatinė melioracijos sistemų priežiūra, būtinas ir kalkinimas. Be to, kasmet durpynuose žemės ūkio plotuose Lietuvoje kyla apie 250 gaisrų, dėl kurių išdega šimtai hektarų žemės plotų, atmosfera užteršiama trūkstančiais tonų degimo produktų. Durpėse sukaupta daug anglies. Dėl atmosferos oro poveikio sukelto organinės dalies skaidydamosi durpynai išskiria anglies dioksidą, kitaip vadinamą šiltnamio dujomis. Nusausintuose durpynuose žemės ūkio plotuose kasmet išsiskiria apie 3,2 mln. tonų šių dujų. Be to, iš nusausintų durpynų kasmet išsiplauna apie 1 mln. tonų nitratų, kurie sukelia vandens telkinių, įskaitant Baltijos jūrą, ekosistemos kitimą.

A. Stoškaus pateiktais skaičiavimais, ekonominė iš nusausintų ir žemės ūkiui naudojamų durpynų gaunama nauda, ją skaičiuojant pagal geriausias prognozes, galėtų siekti apie 204 mln. Lt. Tačiau kasmet patiriamos išlaidos ir žala gamtai yra garantuota: melioracinių sistemų palaikymas – apie 19 mln. Lt, gaisrų žala gamtai – apie 1 mln. Lt, šiltnamio dujų išsiskyrimo žala – 164 mln. Lt, vandens taršos žala – 12 mln. Lt. Tad maksimalus galimas pelnas iš žemės ūkio plotuose dirbamų durpynų – iki 7 mln. Lt. Į šį skaičiavimą neįtrauktas durpynų sausinimo sukeliamas neigiamas poveikis biologinei įvairovei ir naudingoms pelkių ekosistemų funkcijoms, tokioms kaip paviršinio vandens nuotėkio ir potvynių reguliavimas, klimato kaitos švelninimas ir pan.