Pranešimas VIR

(iš plenarinio posėdžio)

Seimas, 91 parlamentarui balsavus už ir vienam susilaikius priėmė įstatymą (projektas Nr. XIP-4639(2), kuriuo ratifikavo Jungtinių Tautų tarptautines sutartis kosminės erdvės naudojimo srityje. Šių sutarčių nuostatos kartu su atitinkamose Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijose išdėstytais principais sudaro tarptautinės kosmoso teisės bazę: Sutartį dėl valstybių veiklos, tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, reguliavimo principų; Susitarimą dėl astronautų gelbėjimo, astronautų grąžinimo ir į kosminę erdvę paleistų objektų grąžinimo; Konvenciją dėl tarptautinės atsakomybės už kosminių objektų padarytą žalą; Konvenciją dėl į kosminę erdvę paleistų objektų registravimo.

Sutartis dėl valstybių veiklos, tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, reguliavimo principų (priimta 1966 m. gruodžio 19 d., pateikta pasirašyti 1967 m. sausio 27 d., įsigaliojusi 1967 m. spalio 10 d.) apibrėžia bendrus tarptautinės kosmoso teisės pagrindus, įskaitant šiuos principus:

– kosminė erdvė tyrinėjama ir naudojama visų valstybių naudai ir interesais; visos valstybės gali laisvai ir nediskriminuojamos tyrinėti kosminę erdvę (I straipsnis);

– kosminė erdvė negali būti nacionalinio pasisavinimo objektas nei skelbiant jai savo suverenitetą, nei naudojant ar okupuojant, nei bet kuriomis kitomis priemonėmis (II straipsnis);

– valstybės tyrinėja ir naudoja kosminę erdvę remdamosi tarptautine teise, įskaitant Jungtinių Tautų Chartiją, siekdamos palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą bei skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir supratimą (III straipsnis);

– valstybės įsipareigoja nepaleisti į orbitą aplink Žemę branduolinio ginklo ar kitų masinio naikinimo ginklų, neįrengti tokių ginklų dangaus kūnuose ar kitais būdais nedislokuoti jų kosminėje erdvėje; Mėnulis ir kiti dangaus kūnai turi būti naudojami išimtinai taikiais tikslais (IV straipsnis);

– valstybės astronautus laiko žmonijos pasiuntiniais kosminėje erdvėje ir teikia jiems visokeriopą pagalbą avarijos, nelaimingo atsitikimo ar priverstinio nusileidimo atveju (V straipsnis);

- valstybės yra tarptautiniu lygiu atsakingos už nacionalinę veiklą kosminėje erdvėje, nepaisant to, ar tokią veiklą vykdo vyriausybinės agentūros ar nevyriausybiniai juridiniai asmenys (VI straipsnis);

– valstybės yra tarptautiniu lygiu atsakingos už žalą, kurią sukelia jų kosminiai objektai kitoms valstybėms arba jų fiziniams ar juridiniams asmenims (VII straipsnis);

– į kosminę erdvę paleistas objektas ir jame esantis bet koks ekipažas priklauso valstybės, kurioje registruotas tas objektas, jurisdikcijai ir kontrolei, kai šis objektas yra kosminėje erdvėje ar ant dangaus kūno (VIII straipsnis);

– valstybės, tyrinėdamos ir naudodamos kosminę erdvę, vadovaujasi bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos principais ir vykdo visą savo veiklą kosminėje erdvėje tinkamai atsižvelgdamos į atitinkamus kitų valstybių interesus (IX straipsnis).

Kitos tarptautinės sutartys detalizuoja tam tikrus konkrečius elementus, kurie yra įtraukti į prieš tai minėtą sutartį (toliau – bendroji sutartis).

Susitarimas dėl astronautų gelbėjimo, astronautų grąžinimo ir į kosminę erdvę paleistų objektų grąžinimo (priimtas 1967 m. gruodžio 19 d., pateiktas pasirašyti 1968 m. balandžio 22 d., įsigaliojęs 1968 m. gruodžio 3 d.) plėtoja bendrosios sutarties V ir VIII straipsnių nuostatas. Pagal šį susitarimą valstybės, be kita ko, įsipareigoja: imtis visų įmanomų priemonių tam, kad išgelbėtų nelaimės ištiktus astronautus ir suteiktų jiems visą būtiną pagalbą; saugiai ir greitai juos grąžintų paleidžiančiajai valstybei; paprašius suteiktų pagalbą paleidžiančiajai valstybei gelbėjant kosminius objektus, kurie sugrįžta į Žemę už paleidžiančiosios valstybės teritorijos.

Konvencija dėl tarptautinės atsakomybės už kosminių objektų padarytą žalą (priimta 1971 m. lapkričio 29 d., pateikta pasirašyti 1972 m. kovo 29 d., įsigaliojusi 1972 m. rugsėjo 1 d.) plėtoja bendrosios sutarties VII straipsnio nuostatas. Pagal šią konvenciją paleidžiančioji valstybė absoliučiai atsakinga už žalos, kurią padarė jos kosminis objektas Žemės paviršiuje ar skrendančiam orlaiviui, atlyginimą; jei tokia žala padaroma kitos paleidžiančiosios valstybės kosminiam objektui ar tokiame kosminiame objekte esantiems asmenims ar turtui kitur nei Žemės paviršiuje, atsakomybė kyla tik nustačius kaltę. Konvencijoje taip pat aptariami solidarios kelių paleidžiančiųjų valstybių atsakomybės klausimai ir nustatomos procedūros pretenzijoms dėl žalos atlyginimo sureguliuoti.

Konvencija dėl į kosminę erdvę paleistų objektų registravimo (priimta 1974 m. lapkričio 12 d., pateikta pasirašyti 1975 m. sausio 14 d., įsigaliojusi 1976 m. rugsėjo 15 d.) nustato privalomą kosminių objektų registravimo sistemą, sudarytą iš paleidžiančiosios valstybės tvarkomo registro ir Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus tvarkomo registro, kuri turėtų padėti juos identifikuoti situacijose, susijusiose su pirmiau aptartomis tarptautinėmis sutartimis.

Saulė Eglė Trembo
Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė
LR Seimo kanceliarija
Tel.: 2396203
rsv@lrs.lt