Some content may be unavailable in English. Instead it is provided in Lithuanian.
R. Žylius: „Vilniaus energijos“ pamokos Lietuvos savivaldybėms
2012-10-05
Vilniaus savivaldybė nesusitvarko su vilniečių šilumos ūkiu. Tenka tik apgailestauti, kad tai – ne išskirtinis atvejis, o bendra nepakankamai efektyvaus savivaldybių ūkininkavimo tendencija.
Prasidėjus diskusijai apie „Vilniaus energijos“ stulbinamus pelningumo rodiklius ją buvo pabandyta nukreipti į teisėtumo temą. Mano siekis buvo iškelti gerokai gilesnį klausimą. Ar norime leisti, kad reguliuojamame sektoriuje dirbanti įmonė teisėtai galėtų generuoti nuosavybės grąžą, kuri nepasiekiama nereguliuojamose veiklose? Vyriausybė, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Seimas parodė, kad šiai temai bus skirta dėmesio ir situacija keisis.
Tačiau iš mūsų patirties vykdant valstybės valdomų įmonių reformą supratome, kad įmonės akcininkas turi daug galimybių padidinti įmonių efektyvumą, net ir nepakeitus įstatymų.
Vykdydami valstybės valdomų įmonių reformą įgijome daug patirties. Prieš imdamiesi darbų galėjome tik spėlioti, kiek pelno (ne)uždirba valstybės turtas bei kiek papildomų rezervų efektyvesniam išteklių panaudojimui jame slypi. Apie tai, jog valstybės valdomų įmonių pertvarka sėkminga, byloja vienas skaičius. Pusė milijardo litų arba 12 kartų daugiau nei prieš dvejus metus. Toks šiais metais yra įmonių indėlis į biudžetą (dividendais ir pelno įmokomis).
Valstybės valdomų įmonių pertvarka laikosi ant keturių esminių kolonų: skaidrumo, aiškių valstybės tikslų, nuosavybės ir reguliavimo funkcijų atskyrimo bei komercinių ir nekomercinių funkcijų atskyrimo. Labiausiai pastebima pirmoji iš kolonų – skaidrumas. Ūkio ministerija pradėjo rengti bei viešinti ketvirtines ir metines ataskaitas apie valstybės valdomų įmonių veiklą. Ataskaitos yra efektyvus valstybės valdomų įmonių veiklos instrumentas, leidžiantis geriau suprasti įmonių veiklą ir pamatyti, kur slypi efektyvesnės įmonių veiklos potencialas.
Nuo 2011 metų ėmėme rengti savivaldybės valdomų įmonių bei šilumos sektoriaus analizę. Pastebėjome, jog savivaldybių turtas taip pat galėtų būti valdomas daug efektyviau, o savivaldybėms geresnių rezultatų pasiekti padėtų valstybės valdomų įmonių pertvarkos patirtis. Skaidrumas, aiškūs savininko tikslai, stiprios ir kompetentingos valdybos – tai keli universalūs gerosios valdymo praktikos principai, kuriuos pravartu įsisąmoninti ir savivaldybėms.
„Vilniaus energijos“ nuo visuomenės akių slepiamos ataskaitos yra puiki prasto savivaldybių ūkininkavimo iliustracija.
Manau, jog iš šios situacijos galime daug pasimokyti: Vilniaus savivaldybės bėdas tvarkantis šilumos ūkyje laikau ne išskirtiniu atveju, o bendra tendencija – nepakankamai efektyvaus savivaldybių ūkininkavimo – įrodymu. Žinoma, galima būtų atkirsti, jog „Vilniaus energija“ yra privati bendrovė ir jos ataskaitos – ne visuomenės reikalas. Tačiau apie pusės milijardo litų vertės turtas, kurį bendrovė valdo nuo 2002 metų pagal nuomos sutartį, yra mūsų visų, tai yra vilniečių nuosavybė. Todėl natūralu kelti klausimą, ar savivaldybė tinkamai kontroliuoja, kaip šia nuosavybe naudojasi nuomininkas. Žemiau pateiktos rekomendacijos – tai bandymas pažiūrėti į „Vilniaus energiją“ krečiančius skandalus iš įmonių valdysenos perspektyvos (angl. Corporate governance) bei pasiūlyti galimas išeitis, kurios gali būti aktualios ne tik Vilniaus, bet ir kitoms savivaldybėms.
1. Valstybės valdomų įmonių ketvirtinių ir metinių ataskaitų publikavimas mus išmokė, jog viešumo ir skaidrumo negali būti per daug. Tai ypač aktualu valstybės ir savivaldybės valdomoms įmonėms, kurių akcininkai – visi Lietuvos piliečiai, tačiau be viešumo negali apsieiti ir reguliuojamame versle (pavyzdžiui, šilumos ar elektros tiekimas) veikiančios įmonės. Viešai atskleidžiant informaciją apie savo finansinius ir veiklos rezultatus, sąnaudas ir svarbiausius sandorius, sumažėja galimybės nelegaliai ar nesąžiningai veiklai, vartotojų apgaudinėjimui. Bendrovės „Vilniaus energija“ atsisakymas pateikti Registrų centrui pastarųjų dvejų metų savo finansines ataskaitas bei atsainus Vilniaus savivaldybės požiūris į tokį įmonės elgesį parodo, jog savivaldybei derėtų skirti daugiau dėmesio skaidrumui ir viešumui. O kad tai nebūtų tik formalumas, būtina reikalauti, kad tokios įmonės atskleistų informaciją smulkiai, pagal veiklas, o ne slėptųsi po apibendrintais skaičiais.
2. Ypač svarbu, jog už efektyvų joms priskirtų įmonių darbą atsakingos savivaldybės nustatytų bei siektų įgyvendinti bendrus įmonių valdysenos principus, tokius kaip skaidrumas, viešumas ir aiškūs tikslai. Ūkio ministerija, atlikdama savivaldybės valdomų įmonių analizę, pastebėjo, jog net pusė nagrinėtų Vilniaus savivaldybės valdomų įmonių (8 iš 16) nebuvo atskleidusios pakankamai duomenų Registrų centrui, todėl negalėjo būti įtrauktos į analizę. Taigi, galime daryti išvadą, jog savivaldybės negebėjimas ar nenoras išsireikalauti viešumo iš „Vilniaus energijos“ nėra atsitiktinumas. Negana to, pastebėjome, jog pagal pastarųjų trejų metų pelningumo rodiklius Vilniaus savivaldybės įmonės dirbo prasčiausiai iš penkių didžiųjų savivaldybių. Todėl būtina skirti pakankamai dėmesio ir išteklių kompetencijos centro savivaldybėje sukūrimui, kuris būtų atsakingas už tai, kad pavaldžios įmonės bei kitas turtas būtų naudojamas efektyviai ir skaidriai. Ši investicija lengvai atsipirks griežta kvalifikuotų specialistų kontrole bei mažesnėmis kainomis vilniečiams.
3. Kita svarbi pamoka, kurią išmokome darbuodamiesi su valstybės valdomomis įmonėmis, – stiprių ir kompetentingų valdybų svarba. Kadangi „Vilniaus energija“ teikia miesto gyventojams gyvybiškai svarbias paslaugas bei nuomojasi infrastruktūrą iš savivaldybės įmonės, būtų logiška tikėtis aktyvaus šių suinteresuotų šalių – savivaldybės ir vartotojų – dalyvavimo įmonės veikloje. Pasaulinėje praktikoje įprasta, jog tokiais atvejais suinteresuotų šalių atstovai yra atstovaujami kolegialiuose valdymo organuose (valdybose ar stebėtojų tarybose). Tai leidžia užtikrinti, jog jų interesai nebus paminti. Taigi, Vilniaus savivaldybė turėtų derėtis su „Vilniaus energija“ dėl savo valdybos nario įtraukimo į įmonės valdybą arba stebėtojų tarybos iš visų suinteresuotų šalių sukūrimo. Būdami daug arčiau įmonės šie savivaldybės atstovai galėtų užtikrinti, jog savivaldybė tinkamai vykdys savo įsipareigojimus kontroliuoti įmonę ir ginti vartotojų interesus, kaip ją įpareigoja Šilumos ūkio įstatymas. Tai taip pat leistų akyliau stebėti procesus įmonėje, pavyzdžiui, sandorius su susijusiais asmenimis bei kitas finansines operacijas. Šio klausimo aktualumą patvirtina ir naujausi įvykiai Vilniuje. Vien 2011 metais „Vilniaus energijos“ pirkimai iš susijusių šalių sudarė daugiau nei 122 milijonus litų. FNTT šiuo metu vykdo tyrimą pagal įtarimus, jog tokiais sandoriais buvo dirbtinai išpučiamas šilumos tarifas ir pasisavinami šilumos vartotojų pinigai. Nors visus taškus šioje istorijoje sudės teisėsauga, dabartinių problemų buvo galima išvengti, jei, užuot leidus šiai įmonei tapti „didele juodąja dėže“ su šimtamilijoniniais sandoriais su susijusiais asmenimis, ji būtų deramai prižiūrima.
4. Stiprus kompetencijų centras savivaldybėje galėtų deramai įvertinti šilumos įmonių investicinius planus. Tai ypač svarbu „Vilniaus energijos“ atveju, nes čia turime privačią bendrovę, pagal nuomos sutartį įsipareigojusią per 15 metų nuomos laikotarpį atlikti atkuriamąsias investicijas į Vilniaus šilumos tinklų, tai yra visų vilniečių, turtą. Griežta investicijų kontrolė būtina tam, kad būtų užtikrintas efektyvus nuomos sutartyje numatyto investicijų plano įgyvendinimas ir miesto gyventojų turtas nebūtų nugyventas. Šiuo atveju reikalingi žmogiškieji (ir kiti) ištekliai savivaldybėje, galintys įsigilinti į įmonės veiklą ir kompetentingai atstovauti vartotojų interesams. Kadangi Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtinta nuostata, jog informacija apie šilumos įmonių investicijas yra vieša, savivaldybė turėtų taip pat užtikrinti, jog reikalingi duomenys atskleidžiami maksimaliai skaidriai.
5. Kaip nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, savivaldybė turi numatyti konkurencijos skatinimo šilumos ūkyje priemones. Aktyvūs savivaldybės veiksmai, pavyzdžiui per šilumos ūkio specialiųjų planų įgyvendinimą, galėtų užtikrinti, kad alternatyviems šilumos gamintojams nėra blokuojamos galimybės prisijungti prie centralizuoto šilumos tinklo ir tiekti šilumą gyventojams. „Vilniaus energijos“ ir Grigiškių gamyklos konfliktas, dėl kurio gyventojų nepasiekia pigi Grigiškių gaminama šiluma, rodo, jog vienos įmonės nepajėgios priimti optimalių sprendimų.
Šie patarimai kyla iš patirties, kurią įgijome pertvarkydami valstybės valdomas įmones. Matome, kad dauguma savivaldybių silpnai prižiūri ir valdo savo įmones. Nuo to kenčia visi Lietuvos žmonės, mokantys dideles sumas už šilumą, vandenį, komunalines ir transporto paslaugas. Tad šie patarimai taikytini visoms savivaldybėms.
Valstybės valdomų įmonių reforma gimė ir pradėjo judėti tada, kai pamatėme skandalingai prastus valstybės valdomų įmonių veiklos rezultatus 2009 metais. Tikiuosi, kad skandalingoji situacija su „Vilniaus energija“ padės išjudinti savivaldybių įmonių reformą.
Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.