Some content may be unavailable in English. Instead it is provided in Lithuanian.

Pateikti pasiūlymai dėl Lietuvos nacionalinės žemės ūkio strategijos po 2013 m.

2012-03-30

Šią savaitę Žemės ūkio ministerijoje susirinko socialiniai partneriai aptarti Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengtų pasiūlymų dėl Lietuvos nacionalinės žemės ūkio strategijos po 2013 m., įgyvendinant Žaliosios knygos „Lietuvos kaimo ateitis“ prioritetus. Juos  pristatė instituto direktorė Rasa Melnikienė, pabrėždama, kad tai – aktyviai diskusijai kviečiantys pasiūlymai, kilę iš gilios tiek istorinės žemės ūkio analizės, tiek dabartinių pokyčių įvertinimo bei ateities perspektyvų prognozės. Direktorė taip pat akcentavo, kad pasiūlymai rašyti atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkis – privatus verslas.

Nacionaliniai žemės ūkio sektoriaus prioritetai

„Labai svarbu nusistatyti prioritetus, kurie svarbūs mums, kaip Lietuvos šaliai, ir kurie galėtų tapti atsvaros tašku ES žemės ūkio politikoje“, – pabrėžė direktorė, išskirdama šiuos pagrindinius žemės ūkio nacionalinius prioritetus:

·         Kaimo gyvenviečių pritaikymas gyventojų poreikiams

·         Paslaugų prieinamumo kaimo gyventojams didinimas

·         Nevyriausybinių organizacijų įvairovės ir jų iniciatyvų kaimo vietovėse didinimas

·         Šeimos ūkių gyvybingumo stiprinimas

·         Ekologiškos produkcijos artinimas prie vartotojo

·         Verslo sąlygų kaimo vietovėse gerinimas

·         Aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų kaime kūrimas ir palaikymas

·         Kaimo turizmo sodybų orientacijos į paslaugų atostogaujančioms šeimoms ir užsieniečiams teikimą didinimas

·         Nacionalinio ir regioninio masto renginių organizavimo kaimo vietovėse skatinimas

„Daugelyje šalių ūkininkavimas sulaukia ypatingo valstybės dėmesio. Šalys įgyvendina įvairias paramos ūkininkams priemones ne tik dėl ekonominės žemės ūkio reikšmės: gyventojų aprūpinimo kokybišku maistu, atsinaujinančiais ištekliais, žaliava tekstilės, chemijos ir farmacijos pramonei. Ne mažiau svarbus yra ūkininkų vaidmuo socialinėje kaimo ir visos valstybės raidoje. Nuo seno ūkininkai kūrė tradicijas ir puoselėjo papročius. Jų dėka šiandien išliko etnografinis paveldas, o senieji amatai puošia modernią buitį. Kaime gyvena bendruomeniškumo ir pagalbos kaimynams tradicija“, – ūkininkavimo svarbą pabrėžė pranešėja.

Instituto parengtame pasiūlyme išskirti šie žemės ūkį įtakojantys veiksniai: politiniai–teisiniai –  prekybos liberalizavimo procesas ir užsienio prekybos reguliavimas, bendroji žemės ūkio politika, Lietuvos valstybės politika; ekonominiai – maisto poreikio augimas pasaulyje, Lietuvos gyventojų perkamosios galios didėjimas, energetinių resursų kainų augimas; socialiniai–kultūriniai – demografiniai pokyčiai, vartotojų prioritetai mitybos srityje, visuomenės požiūris į aplinkosaugą; technologiniai – aplinkosaugos reikalavimai, moksliniai tyrimai ir inovacijos, genetiškai modifikuotų organizmų technologijos.

Statistika: vidutinis ūkio dydis Lietuvoje auga

Kaip informavo instituto direktorė, 2010 metų žemės ūkio surašymo duomenys rodo, kad vidutinis ūkio dydis Lietuvoje auga – per 7 metų laikotarpį vidutinis ūkio dydis išaugo nuo 9,2 iki 13,8 ha. Lietuvos žemės ūkio subjektų struktūra kinta ryškios poliarizacijos kryptimi: sparčiai mažėja vidutinių ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas, auga didžiųjų ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas. 2010 metais žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų, kurie valdo daugiau kaip 100 ha žemės ir yra darbingo amžiaus, skaičius tesiekė 1519 (tai sudarė tik 0,9 proc. visų darbingo amžiaus žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų), o valdytojų, kurie valdo nuo 50 iki 100 ha ir yra darbingo amžiaus  – 2429 (tai sudarė tik 1,5 proc. visų darbingo amžiaus žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų).

Mišrūs ūkiai, kuriuose puoselėjama gyvulininkystė, sukuria žymiai mažiau pajamų, tenkančių 1 sąlyginiam darbuotojui (SD), nei augalininkystės. Mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai, bendrasis pelnas su subsidijomis, tenkantis 1 SD, 2009 metais, palyginti su vidutiniu analogišku žemės ūkio rodikliu, buvo mažesnis 25 proc., o palyginti su pajamingiausiu javų, rapsų ūkininkavimo tipu – 2,3 karto, 2010 metais – atitinkamai 51 proc. ir 2,5 karto. Panašios tendencijos vyravo visą 2003–2009 metų laikotarpį.

Išvados, atlikus Lietuvos žemės ūkio strateginę analizę

Pristatydama atliktos analizės išvadas, R. Melnikienė akcentavo, kad daugumos didžiųjų javus auginančių ūkių techninis potencialas ir ūkio infrastruktūra yra modernizuota, gamybos apimtys užtikrina aukštą pridėtinę vertę ir eksporto galimybes, o ūkių ekonomika atitinka rizikos valdymo principus. „Paramos iš ES fondų finansavimas yra nepalankus gyvulininkystės sektoriui – nepalankus tiek naujai besikuriantiems mėsinės galvijininkystės ūkiams, tiek ūkiams, norintiems plėsti gyvulių bandas. Mažėjantis gyvulių skaičius rodo, kad mažėja ūkininkų suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę. Gyvulininkystės verslas palyginti su augalininkystę, yra mažiau patrauklus, kadangi jam reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas, nelieka laiko ne tik užsiimti kita veikla, bet ir poilsiui. Gyvulininkystės ūkiai sukuria žymiai mažiau pajamų, tenkančių 1 sąlyginiam darbuotojui, nei augalininkystės. Aplinkosauginiai reikalavimai yra žymiai griežtesni nei augalininkystės sektoriui“, – gana opią problemą akcentavo pranešėja. Taip pat iškirta ir vangi kooperacijos plėtra (šiuo metu kooperatyvai apima tik nedidelę dalį mažųjų ūkių). „Maisto tiekimo grandinėje nuo lauko iki stalo maisto produktų pramonė, mažmeninės prekybos grandys yra labai koncentruotos, todėl žemdirbiai ir vartotojai neturi galių jas įtakoti. Siekiant patenkinti vartotojų poreikius, būtina didinti mažųjų ūkių gyvybingumą, būtina tiesioginių pardavimų plėtra“, – direktorė išskyrė dar vieną probleminę sritį.

Prioritetinės kryptys

„Žemės ūkio strategijos tikslas – padėti Lietuvos žemdirbiams sukurti pelningą ir į ilgalaikę perspektyvą orientuotą verslą, pagrįstą moderniomis gamtą tausojančiomis technologijomis ir iš kartos į kartą perduodamomis ūkininkavimo tradicijomis, kuris patenkintų vietos rinkos paklausą žemės ūkio produktams ir užtikrintų eksporto plėtrą“, – teigė direktorė. Tad ir pagrindinės prioritetinės kryptys kyla šios:

·         Mažųjų ir vidutinių ūkių gyvybingumo didinimas

·         Ūkiuose sukuriamos pridėtinės vertės didinimas, įdiegiant inovacijas ir skatinant žinių perdavimą

·         Gyvulininkystės plėtojimas, siekiant žemės ūkyje tolygiau panaudoti šalies teritorijoje išsidėsčiusius gamtinius ir žmogiškuosius išteklius

·         Ekonominės veiklos įvairinimas, siekiant kurti ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse

·         Tiesioginių pardavimų žemės ūkio ir maisto produktais rėmimas ir gamintojų integracijos į maisto tiekimo grandinę skatinimas

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parengti pasiūlymai dėl Lietuvos nacionalinės žemės ūkio strategijos po 2013 m. sukėlė nemažą diskusiją. Kilo klausimų, kaip apibrėžti mažą vidutinį ūkį – pagal pajamas, pelną, turimas žemės ūkio valdas? Ekologinių ūkių atstovai stebėjosi, kad „Žaliojoje knygoje“ ekologija  įvardinta kaip ateities perspektyva pasiūlymuose visiškai neatsispindėjo. Nemažai diskusijų kilo ir dėl augalininkystė bei gyvulininkystės ūkių perspektyvos, išskirtinės kokybės produkcijos aktualumo ateityje.  Socialiniai partneriai sutarė per porą savaičių pateikti savo pastabas į pasiūlymus ir dar kartą susitikti konstruktyviai diskusijai bei pasiūlymų ir išvadų aptarimui.  

Žemės ūkio ministerijos informacija, tel. (8 5) 2391 274

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.