Ein Teil der Meldungen ist nur in der litauischen Sprache verfügbar

Mes už funkcijų perdavimą žemdirbių savivaldai

2011-07-12

Pastaruoju metu labai suaktyvėjo diskusijos apie žemdirbių savivaldos stiprinimą ir funkcijų perdavimą žemdirbiškoms organizacijoms. Ši diskusija ne nauja. Jau keletą metų apie tai diskutuojama įvairiausiuose pasitarimuose, posėdžiuose, forumuose ar šiaip ūkininkų susiėjimuose. Visi suprantame, kad žemės ūkio sektoriui atstovaujančios organizacijos ne visada atstovauja savo nariams taip, kaip to iš jų tikisi pastarieji.

Žemdirbiai dažnai išreiškia nuomonę, kad jų organizacijos yra per silpnos, kad neturi pakankamai gebėjimų, kaltinami organizacijų vadovai, kad jie, neva, pataikauja valdžiai, rūpinasi savo asmeniniais reikalais ir per mažai dėmesio ir jėgų skiria visos Lietuvos žemės ūkio aktualioms problemoms spręsti, neformuoja žemės ūkio politikos, nepateikia racionalių sprendimų projektų. Kita vertus, organizacijų vadovai ir administratoriai teisinasi, kad organizacijos yra silpnos dėl to, kad valstybė per mažai jas remia (o argi ne nariai turi savo organizacijas išlaikyti?), kaltina valdžią, kad nepriima įstatymų, pagal kuriuos visi žemdirbiai privalėtų mokėti nario mokesčius, priekaištauja Vyriausybei, kad ši neperduoda žemdirbiams vienokių ar kitokių funkcijų (aišku, kartu su funkcijomis norima gauti ir finansavimą bei etatus). Teisingai, ši Vyriausybė savo programoje yra numačiusi sustiprinti žemdirbių savivaldą ir perduoti kaip galima daugiau žemės ūkio sektoriaus administravimo patiems žemdirbiams. Šiandien valstybė daro daug dalykų, kuriuos senosiose Europos Sąjungos valstybėse jau seniai atlieka patys žemdirbiai per savo įmones ir organizacijas. Geriausiais to pavyzdžiais gali būti veislininkystės sistemos valdymas ar žemdirbių konsultavimas.

Asmeniškai domėjausi, kaip veislininkystė yra valdoma Skandinavijos kraštuose. Reikia pripažinti, kad mes nuo jų esame labai atsilikę. Bet dar ne beviltiškai. Dar galime spėti į vis labiau įsibėgėjantį traukinį ir išsaugoti savo nacionalinę veislininkystę. Tačiau to padaryti be pačių žemdirbių, kuriems pirmiausia ir reikalinga ši sistema, neįmanoma. Jei ūkininkai nesupras, kad be veislininkystės, be produktyvumo kontrolės, be pieno tyrimų neįmanoma konkuruoti ir siekti aukštų rezultatų, tai jokia valdžia ir jokios vyriausybės programos jų neprivers dalyvauti šioje sistemoje.

Skandinavijos šalių ūkininkai yra susivieniję į vieną veislininkystės organizaciją – „Viking genetics“. Net trijų valstybių ūkininkai yra susijungę į vieną organizaciją. O pas mus? O pas mus viskas atvirkščiai – vien Lietuvoje veikia keliolika organizacijų, užsiimančių ar deklaruojančių, kad užsiima veislininkyste. Ir kiekviena iš jų skelbiasi esanti pati svarbiausia. O kur dar užsienio spermos pardavėjai, siūlantys ne visada geriausios kokybės prekę. Žemdirbiai prašo perduoti jiems veislininkystės įmones, kurios dabar valdomos valstybės. Sutinkame. Tačiau kam perduoti?

Atvažiavę iš Marijampolės ūkininkai reikalauja jiems perduoti UAB „Marijampolės veislininkystę“, nes ši įmonė – jų. Tačiau ūkininkai iš Telšių, Skuodo, Kėdainių, Biržų ir kitų rajonų kategoriškai su tuo nesutinka ir teigia, kad ši įmonė reikalinga visiems Lietuvos žemdirbiams. Ir jie teisūs. Mes ministerijoje žengėme pirmą žingsnį – sujungiame veislininkystės įmones į vieną, į UAB „Lietuvos veislininkystę“. Dabar kamuolys ūkininkų rankose: kai bus viena asociacija, galėsime sėsti prie stalo ir aptarti perdavimo sąlygas. Tačiau ūkininkai turi suprasti, kad veislininkystė – ne tik spermos gamyba ir pardavimas (gana neblogas verslas!). Tai kur kas daugiau. Reikia ruoštis perimti ir produktyvumo kontrolę, ir pieno tyrimus.

Bet prieš tai kiekvienas galvijų augintojas turi suprasti, kad be šitos sistemos ateityje mes neatlaikysime konkurencijos ir neišgyvensime. Kiekvienas turi suprasti ir būti pasiryžęs prisidėti prie šios sistemos išlaikymo (pvz., Suomijoje daugiau kaip 96 procentai pieninių bandų savininkų savanoriškai dalyvauja šioje sistemoje ir ją išlaiko savo lėšomis). Tai nelengvi namų darbai mūsų savivaldai ir, pirmiausia, Lietuvos žemės ūkio rūmams.

Truputį kitokia istorija klostosi su žemdirbių mokymu ir konsultavimu. Lietuvoje, vėlgi Skandinavijos pavyzdžiu, buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Steigėjai – Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija ir Žemės ūkio ministerija. Visi po lygiai. Iš esmės šią įmonę valdo patys žemdirbiai, nes turi 2/3 steigėjo teisių. Tačiau daugelio rajonų ūkininkai net nežino, kad jie yra konsultavimo tarnybos savininkai, ir kad jų deleguoti atstovai į visuotinį dalininkų susirinkimą sprendžia visus šios tarnybos valdymo klausimus, skiria direktorių, tvirtina veiklos planus. Dažnai manoma, kad ši tarnyba priklauso valdžiai, ir ministerija sulaukia prašymų, pavyzdžiui, sumažinti paslaugų įkainius, nors tokius įkainius, kurie galioja šiandien, patys žemdirbiai ir pasiūlė. Dar didesnis nesusipratimas įvyko suteikiant konsultavimo tarnybai teisę deklaruoti pasėlius. Ūkininkų sąjunga ir Bendrovių asociacija išreiškė pageidavimą, kad Vyriausybė vykdytų savo programą ir kuo daugiau funkcijų perduotų patiems žemdirbiams ar jų įmonėms bei organizacijoms. Konsultavimo tarnyba visiškai pasiruošusi pagelbėti žemdirbiams deklaruojant pasėlius. Tačiau šiam žingsniui įnirtingai pasipriešino Savivaldybių asociacija ir dėl labai žemiškų priežasčių – baiminasi, kad dėl to sumažės savivaldybių finansavimas. Tačiau savivaldybių asociacija elgėsi nelabai korektiškai, pradėjo klaidinti savivaldybių tarnautojus, ūkininkus, kad ši funkcija iš savivaldybių atimama ir darbuotojai, padedantys ūkininkams deklaruoti pasėlius, bus atleisti, o ūkininkai nebeturės galimybės deklaruoti pasėlių seniūnijose. Tai – melas. Darbuotojai atleisti nebus, galimybė deklaruoti seniūnijose išliks ir finansavimas savivaldybėms dėl to nemažės. Paprasčiausiai atsiras dar vienas „taškas“ kiekviename rajone, kur ūkininkai galės gauti kokybišką paslaugą, paslaugą su garantija ir konsultavimo tarnybos atsakomybe. Tūkstančiai žmonių buvo suklaidinti ir pasirašė ant reikalavimo neatimti tos funkcijos iš savivaldybių, nors niekas niekada neketino ir neketina atimti. Man labai keista, kad Savivaldybių asociacija niekaip nereagavo, kai Vyriausybėje buvo svarstoma galimybė atimti iš savivaldybių traktorių registravimo ir techninės priežiūros funkciją. Jei taip būtų atsitikę, tai savivaldybės tikrai būtų praradusios didelę dalį finansavimo, skiriamo žemės ūkio funkcijoms vykdyti. Tik žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus svarūs argumentai privertė susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį pakoreguoti nutarimo projektą ir žemės ūkio inžinieriai savivaldybėse galės toliau darbuotis bei teikti šią paslaugą žemdirbiams.

Kartais Savivaldybių asociacijos pozicija mums būna sunkiai suvokiama. Mūsų pozicija aiški – mes už tai, kad žemdirbių organizacijos kuo daugiau paslaugų ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms teiktų pačios, ir atliktų tas paslaugas kokybiškai.

Žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas

Norint naudoti pateiktą informaciją rekomenduojame susisiekti su žinutės autoriumi.